Bianco e Nero

Emilio Vedova tai menininkas, kuris puikiai suvokė estetinį virsmą, kurį jis ir jo karta įkūnijo. Šio dailininko saviugda pagrinde vyko kuklių ir pavienių vakarinių užsiėmimų metu. Antrojo pasaulinio karo metu, Emilio Vedova savo įsitikinimus perteikė per savo meną. 1943 m. jis prisijungė prie antifašistinės grupuotės Corrente, kurios nariai pritarė revoliuciniam Venecijos judėjimo. Nuo to laiko dauguma Vedova‘os narysčių atspindi jo meninę poziciją. Pavyzdžiui, 1946 m. jis pasirašė manifestą Oltre Guernica, kad paremtų ekspresyvųjį abstrakcionizmą. Dar po metų jis įkūrė „Fronte Nuovo delle Arti“ (Naująjį meno frontą). 1956 m. jis toliau plėtė ribas prisijungdamas prie Gruppo degli Otto ir kartu su jos nariais eksponavo savo darbus Venecijos Binalėje. Ši paroda dažniausiai siejama su įtakingo judėjimo „Arte Informale“ gimimu. „Bianco e Nero“ akivaizdžiai įkūnija E. Vedova‘o perėjimą prie abstrakcijos kaip priemonės savo politinėms simaptijoms ir siekiams perteikti. Čia kompozicija prieštaringa, kampuota, aštri ir, kaip aiškiai nurodyta pavadinime, kontrastinga. Perteikiamas trūkio taškas, pokytis, būtinas, kad būtų išvengta nuolatinio šios nepakeliamos įtampos kaupimosi.