4. Rūpinimasis pažeidžiamiausiaisiais
2024 m. Parlamentas priėmė keletą teisėkūros procedūra priimamų aktų, kuriais, kaip susitarta su ES valstybėmis narėmis, siekiama reformuoti Europos migracijos ir prieglobsčio politiką[i]. Vienas pagrindinių šio Migracijos ir prieglobsčio pakto tikslų – teisingiau ir efektyviau reglamentuoti, kaip valstybės narės teikia apsaugą asmenims, kuriems gresia persekiojimo ir smurto veiksmai.
Užsieniečių ir pabėgėlių integracija į ES šalis yra viena iš temų ir problemų, apie kurias kalbama šiam skyriui priskirtuose darbuose. Ani Melikidze savo projekte „Russian occupation in Georgia“ („Rusijos okupacija Sakartvele“) (2024) sujungia fotožurnalizmą ir portretinį meną. Jos personažai – pabėgėliai – žvelgia mums į akis tiesiai ir be baimės. Abchazijos miesto sanatorijos, kurioje dėl Rusijos invazijos buvo apgyvendinti pabėgėliai, koridoriai ir laiptai atskleidžia visą karo atnešamą niokojimą ir griovimą. Šios nuotraukos dera su Alice Kask kūriniu „Nimeta“ (2001) – senu, skylėtu medžio gabalu, kuris atrodo lyg būtų ką tik ištrauktas iš nuolaužų krūvos.
Alex FLETT – Ionic Pastoral
ANI MELIKIDZE – Russian occupation in Georgia
ANI MELIKIDZE – Russian occupation in Georgia
ANI MELIKIDZE – Russian occupation in Georgia
ANI MELIKIDZE –
TWOFOURTWO –
TWOFOURTWO –
Alice KASK – Nimeta
ZSOFI KOZMA – //NEM// SZÁMÍTOK / I DO //NOT// MATTER
ZSOFI KOZMA –
Darío VILLALBA – Itero Malva
Tiong ANG – Portret van een jongen (animatie)
Zsófi Kozma savo subtilia didžiule tekstilės instaliacija „//NEM//SZÁMÍTOK“ („//NE//RŪPIU“) (2024) kalba apie sudėtingą integracijos procesą, su kuriuo susiduria daugybė migrantų Europoje. Šią temą keliuose savo darbuose taip pat paliečia menininkų duetas TWOFOURTWO (Constantinos Kounnis ir Costas Mantzalos): „Postcards from Cyprus“ (2017) ir „Kalos Kakos Ilthate“ (2020–2021).
Projektas „Postcards from Cyprus“ („Atvirukai iš Kipro“) (2017) tęsėsi trejus metus, o buvo pradėtas dėl TWOFOURTWO kritiško požiūrio į sociopolitinę situaciją Kipre, susijusią su 2013 m. finansų krize ir problemomis, kilusiomis po bankų sistemos griūties[ii].
Elgesys su pabėgėliais išryškintas neonine instaliacija ant jūros kranto „Kalos Kakos Ilthate“ („(Ne)kviečiame atvykti“) (2020–2021).
Meno grupės TWOFOURTWO tiriamasis žvilgsnis į imigraciją ir pabėgėlių klausimą perteikiamas per jų kraštovaizdžio nuotraukas, kuriose daugiausia dėmesio skiriama jūrai ir pakrantei. <…> Žiūrovo mintys nukrypsta prie šių dienų tarptautinės lingua franca ir terminų, kuriais tokie vaizdai iškomunikuojami: „pabėgėlių srautas“, „priverstinis iškeldinimas“ ir siaubingasis „žmonių krovinys“. Ženklas su iš abiejų pusių perskaitomu užrašu „καλής/κακής ήλύατε“ primena, kad kelionė atveda į neužtikrintą ateitį. Ant L raidės sąmoningai uždėjus K, sukuriama dviprasmybė. Atvykėliai ir laukiami, ir ne, o galbūt netgi: ir geri, ir blogi – laukiami visi[iii].
Kaip ir Ani Melikidze’ės fotografijų projekte, rūpinimasis vaikais (naujaisiais Europos pabėgėliais) yra centrinė tema Tiongo Ango diptike „Portret van een jongen (animatie)“ (1993). Jame tikros nuotraukos stiliumi pavaizduotas lovoje gulintis berniukas. Menininkas tapė gelsvai žalsvais dažais, sukuriančiais ligos įspūdį, ant plonos drobės, pritvirtintos prie atverstos knygos formos rėmo. Galbūt to ir nesiekta, bet veiksmas, kaip kažkas pakelia akies voką norėdamas apžiūrėti vyzdį, primena trikdančias priartintas scenas, kurias savo 1929 m. siurrealistiniame filme „Un Chien Andalou“ („Andalūzijos šuo“) naudojo Luis Buñuel. Tiesa, tąkart akis buvo atplėšta jėga norint ją perrėžti kišeniniu peiliu. Tai buvo radikalaus menininko metodo, kuriuo jis siekė praplėsti žiūrovų perspektyvas, metafora.
Pažeidžiamumo ir ligų situacijas nagrinėjo Darío Villalba (1939–2018) ir Alex Flett (g. 1950), savo darbuose taikę skirtingas vizualines strategijas. Villalbos kūrinyje „Itero Malva“ (1989) vaizduojami nutapyti ir nufotografuoti didelių žmogaus kūno dalių fragmentai – pačių dalių tiksliai atpažinti neįmanoma. Vis dėlto dėl darbe naudojamų skirtingų pilkų atspalvių galima matyti jų virpantį kūniškumą. Šiam menininkui būdingas toks tapybos ir fotografijos derinys. Regis, tai, kas XX a. 7-ajame dešimtmetyje jam atnešė tarptautinę šlovę (serija „Encapsulados“), kūrinyje „Itero Malva“ buvo pakišta po mikroskopu. Andy Warhol pavadino šį kūrinį „pop siela“, nes jį sukrėtė gili žmogiška tiesa, kurią atspindi anoniminiai subjektai: marginalizuoti elgetos su negalia arba ligoniai, izoliuoti akrilo burbuluose[iv].
Alexo Fletto darbas „Ionic Pastoral“ (1996) yra neįprastas memento mori pavyzdys.XVII a. buvo paplitusi praktika prabėgančio gyvenimo klausimą apmąstyti Baroko stiliaus idiliškais kraštovaizdžių paveikslais, kuriuose piemenys netikėtai randa žmogaus kaukolę arba antkapį su užrašu „Et in Arcadia ego“. O štai Flettas susieja žaismingą ant drobės nutapytą ir ant grindų patiestą polichrominę kompoziciją su toteminį stulpą vainikuojančia ir išraiškingą tylą spinduliuojančia avino kaukole.
Kaip apibūdino pats Flettas:
Tapybos darbas (aliejus, drobė), panaudotas kaip instaliacijos pagrindas, vaizduoja senovės keltų apeigas, kai stebuklingo gydymo tikslais būdavo pastatomi girnų formos akmenys, per kuriuos turėdavo pereiti ligoniai, ypač vaikai, sergantys vitamino D trūkumo liga rachitu. Šį senovinį paprotį dar labiau paryškina ant skalūnais dengto medinio tvoros stulpo užmauta avino kaukolė kaip pagoniško neišprusimo atspindys.
Tačiau į kaukolės akiduobes įtaisyti stikliniai lęšiai, kurių kitoje pusėje išpiešti keltiškieji kryželiai. Senieji keltų šventieji, ypač Šv. Kolumba iš Ionos, perėmė senąsias keltų pagonių vietas ir pakrikštijo jas kryžiumi. <…> Rachitas ir kitos panašios su vitaminų trūkumu susijusios ligos šimtus metų, iki pat šio amžiaus (ir dar ir šiame amžiuje), buvo rimta problema Škotijoje ir apskritai Europoje. Daugelis sąžiningų politikų siekė pagerinti labiausiai pažeidžiamų gyventojų mitybą ir gyvenimo sąlygas, kaip prieš 14 amžių tai darė Šv. Kolumba, kovodamas už mažos laukinės šalies sielą. Paraleliai vyksta mūšis su didžiausiu priešu – neišmanymu. Menininkas viliasi, kad kūrinys „Ionic Pastoral“ įkvėps Europos Parlamento politikus stengtis išnaikinti neišmanymą ir ligas, kad ir kur jų bebūtų[v].
[i] Europos Parlamentas, „Europos Parlamentas patvirtino naująjį ES migracijos ir prieglobsčio paktą“, https://www.europarl.europa.eu/news/lt/press-room/20240408IPR20290/europos-parlamentas-patvirtino-naujaji-es-migracijos-ir-prieglobscio-pakta; Europos Parlamentas, „Legislative Train 06.2024, 5: Promoting Our European Way Of Life – Regulation On Asylum And Migration Management – Q3 2020“, https://www.europarl.europa.eu/legislative-train/carriage/asylum-and-migration-management-regulation/report?sid=8201.
[ii] Mantzalos, C. ir Pericleous, V., „Cultural Errors and Creativity: How Visual and Textual Triggers Create New Meanings“, Error is New Culture: „Savo darbuose TWOFOURTWO naudoja apropriaciją. Jie panaudojo įvairias industrines dėl finansų krizės subankrutavusių verslų iškabas ir ir iš jų sukūrė naujus terminus. Be to, jie rekontekstualizavo savo darbą, pakeisdami šių iškabų reikšmę taip, kad būtų sukurti nauji pavadinimai ar žodžiai, kurie paskatintų kritiškai vertinti dabartinę padėtį Kipre. Šiuo žaidimu žodžiais ir teksto bei vaizdo derinimu iliustruojama Kipro kasdienybė per vartotojiškumo, godumo ir didybės manijos prizmę. <…>. Kartu jie užduoda naujų klausimų. Ar finansų krizė yra „naujoji Kipro problema“? Ar žodžiai „okupuota žemė“ ir „pabėgėliai“ bus pakeisti žodžiais „neveiksnios skolos“ ir „nedarbas“?“
[iii] Ten pat.
[iv] Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofía, „Darío Villalba: una visión antológica, 1957-2007“, Madrid, 2007.
[v] Europos Parlamento meno kolekcijos archyvas.