Sullivan’s Field

Peizažo lyriką ištobulinusio Williamo Croziero gamtos vaizduose įamžinta su niekuo nesupainiojama judesio pajauta. Po studijų Glazgo aukštosios meno mokyklos (1949–1953) jis kurį laiką gyveno Paryžiuje ir Dubline, tačiau galiausiai apsistojo Londone, kur ir prasidėjo jo karjera. Vėliau persikėlęs į Korką, menininkas šiame mieste įsteigė savo studiją. Regionas nenuvylė nei įtakos, nei įkvėpimo prasme ir yra labiausiai išieškotas jo kūrybos objektas ir tema. W. Croziero požiūris į peizažą gana savitas. Jo spalvos gyvos, kontrastingos ir apskritai spinduliuojančios tokią emocinę įkrovą, kad jo kūrybai neįmanoma prisegti latentinio romantizmo etiketės. Maža to, tapytojo įvaldytas linijų žaismas ir judesys yra priežastis, dėl kurios dalis jo kūrybos yra neabejotinai išskirtinė. W. Crozieras neina akademinio perspektyvos pajautimo keliu: kryptingumas, orientacija ir gelmė jo darbuose perteikiama žemyn neriančiomis kreivėmis, apskritai žvilgsnį kone spiraliniu judesiu nukreipiančiomis į dešinę. „Sullivan’s Field“ tobulai apibendrina šią jo braižu tapusią kompoziciją. Atrodo, kad pavadinime minimas laukas faktiškai neria į vandenį, jo kontūro kreivė visiškai pasiduoda judesiui. Panašiai įaudrintas ir vanduo; jo paviršius, kuriamas linijų sluoksniais, neramus. Šis virtuoziškas linijų žaismas stipriai kontrastuoja su vėlesniąja W. Croziero kūryba (pradedant praeito amžiaus 10-uoju dešimtmečiu), kuriai būdingas kietas, plokščias, nejudus vertikalumas.