5. Žiniasklaida ir demokratija
Olaf Metzel ir Antoni Clavé kūriniuose stipriai jaučiama valdžios, žiniasklaidos ir visuomenės ryšio tema. Aiškiau išreikštu ir labiau provokuojančiu tonu pasižymintis Metzelio darbas spaudoje pateiktą informaciją paverčia tam tikru paauksuotu stabu.
Meno kūriniai
Teisė informuoti visuomenę – tačiau taip pat iškreipti jos suvokimą ir nuomonę – apie kasdienius įvykius yra pasikartojanti Olaf Metzel mene nagrinėjama tema. Didžiulę plokštę Il Messagero, mercoledì 12. October 1988 (1989) sudaro metalinės matricos, paruoštos nurodytos dienos ir pavadinimo itališkam laikraščiui spausdinti. Dėl įmantraus sutrūkinėjusio šio reljefinio aliumininio darbo paviršiaus pagrindinės matricose išgraviruotos problemos – žmonių pagrobimai, teroras, tragedijos – nutolusiems šių dienų stebėtojams beveik neatpažįstamos.
Antoni Clavé paveiksle vaizduojama pateikiamų naujienų vertė ir jų pasklidimas po visą miesto erdvę. New York II (1989) – tai aliuzija į kultūros sklaidą, jos nuolatinį naudojimo, greito nusidėvėjimo ir pakeitimo ciklą. Populiarioji poetika ir koliažas – laikraščių ir žurnalų vaizdų naudojimas tiesiai ant paviršiaus – primena amerikiečio Roberto Rauschenbergo meninę kūrybą septintajame dešimtmetyje: matome palimpsesto pobūdžio vaizdų išdėstymą ir tuos vaizdus kertančius ryškaus pigmento potėpius.
Nuorodos į laikraščiuose per tekstus ir nuotraukas perduodamas naujienas – taip pat svarbi darbo Wall (2008), koncepcijos dalis: šiame darbe multimedijos menininkė Anna Baumgart atkuria šiurpią ir tragišką realaus gyvenimo situaciją, paimtą iš konkretaus Europos istorijos taško.
Didžiosiomis raidėmis ant vienos iš skulptūrų kojos išgraviruotas naujienų agentūros pavadinimas “Reuters Forum” nurodo ikonografinę skulptūrų grupės kilmę. Ir tikrai – šio kūrinio vaizdinis šaltinis yra spaudoje rasta nuotrauka, kurioje įamžinta grupė berlyniečių, priverstų bėgti po to, kai 1961 m. rugpjūčio mėn. jie buvo evakuoti iš savo namų. Tuo metu, kai buvo padaryta nuotrauka, darėsi vis sunkiau kirsti miestą padalinusią sieną ir ji buvo betampanti tuo mirtinu barjeru, kuris po to kitus tris dešimtmečius simbolizavo gilią ideologinę atskirtį tarp sovietinio bloko ir Vakarų. Tai tęsėsi iki pat 1989 m., kai siena buvo nugriauta, – istorinio momento, užfiksuoto kai kuriose Frank Thiel serijos Berlin (1990) nuotraukose.
A. Baumgart nurodo savo skulptūrų fotožurnalistinę kilmę, kiekvieną asmenį padalindamas į dvi aiškias puses: priekinėje pusėje matosi pilkų tonų gradacija, o antroje pusėje – ryškiai balta spalva. Šis padalijimas atspindi dvimatę skulptūroje pavaizduotos grupės kilmę ir jos perkėlimą iš fotografijos į trimatę erdvę.
Nors skulptūra ir daug abstraktesnė už originalią nuotrauką ir joje nematyti asmenų veidų detalių, Baumgart savo darbui suteikia puikiai išdirbtų realizmo bruožų, atkurdama nešamus daiktus, įskaitant dėžių ir krepšių tekstūrą. Skubos ir baimės jausmas, kurį nuotraukoje išduoda pagauti Berlyno gyventojų judesiai ir gestai, skulptūroje sušvelnėja – ji pagaminta iš dervos, medžiagos, kurią plačiai naudoja įtakingi šių laikų figūrinės skulptūros atstovai, kaip antai Juan Muñoz arba Keith Edmier.