4. Rizika ir pavojai demokratijai
Dėl konfliktų ir nesutarimų tarp skirtingų bendruomenių atsirandanti poliarizacija, baimė dėl ateities ir perteklinis asmenų stebėjimas bei kontrolė – tai temos ir problemos, nagrinėjamos įvairiuose darbuose, atkartojančiuose kritines, nerimo kupinas situacijas ir raginančiuose mus būti sąmoningiems jų pristatomų realijų atžvilgiu.
Willie Doherty nufotografavo miesto kraštovaizdį – į švytinčią miglą įvilktą tuščią gatvę savo gimtajame Deryje, kurios gyventojai kažkur prapuolę, o galbūt visi sėdi užsirakinę namuose. Pasinaudojęs tokiu tuštumos pojūčiu, jis užfiksuoja paslėpto smurto ir įtampos nužymėtą situaciją, kurią pavadina Enduring – o tai kalba apie atsparumą, atkaklumą ir vientisumą.
Meno kūriniai
TWO/FOUR/TWO (Art Group Created In 1996) Costas Mantzalos (*1963) & Constantinos Kounnis (*1973): Believe In Me, 2005 – On display in Parlamentarium, Brussels
Taigi Doherty remiasi sąsajomis tarp žodžio ir vaizdo – tokią techniką XX a. jau praktikavo dadaizmo ir siurrealizmo, o vėliau – konceptualiojo meno atstovai. Šiuo semantiniu metodu jis primena istorinį, politinį ir socialinį Šiaurės Airijos konfliktą ir daro aliuziją į ant Derio sienų abiejų konflikto pusių rašytus pranešimus ir pieštus grafičius.
Tai lakoniškos ir, iš pirmo žvilgsnio, paslaptingos žinutės, pavyzdžiui, tokios, kokios užrašytos ant dipticho: Many have eyes but cannot see (1992). Užrašai kairėje (“Blind spot”, “Akloji zona”) ir dešinėje (“Vanishing spot”, “Nykstantis taškas”) galbūt yra užuomina į tas slaptas akląsias zonas, kurios nepasiekiamos nei stebėjimo kameroms, nei patruliams.
Akis, gebanti matyti ir nejučia tikrinti tam tikras teritorijos ir socialinio gyvenimo sritis, tampa trikdančiu ikonografiniu elementu apšviestoje retro stiliaus menininkų dueto TwoFourTwo fotografijoje Believe in me (2005), kurioje didžiulis žmogaus akies vokas matomas už metalinių strypų, primenančių kalėjimo grotas.
Pasisėmęs įkvėpimo iš konkretaus istorinio ir socialinio konteksto, Doherty sukūrė Endurance – kūrinį, kurio prasmė, atmetus geografines ir politines realijas, galėtų būti perkelta į bet kurią kitą vietą ar situaciją, kurioje su grėsme susidūrusi pilietinė visuomenė išlaiko palaikantį, tylų pasipriešinimą. Be to, Doherty darbe juntamas noras išsaugoti konfliktą lėmusių įvykių atminimą. Jie gali pasitarnauti kaip įspėjimas, kad reikia stiprinti pilietinius ir kūrybinius visuomenių gebėjimus taikiai spręsti problemas, skatinti bendradarbiavimą ir vengti tokių ekstremalių smurtinių situacijų, kokia pavaizduota James Hanley kūrinyje The Convert (1992).
Kai valstybė paverčiama baimę keliančiu aparatu, kuris ne tarnauja piliečiams, bet jais naudojasi ir pažeidžia jų privatumą, ji įgauna mitinės pabaisos Leviatano formą. Ją, išnyrančią iš vandenyno, matome viduriniame Andrey Danielo apokaliptinio triptiko: Trilogy: The Elusive Meaning of Cause and Effect: To Bruegel, The Mating Season of the Leviathans, The Death of Worker X (2009) darbe.
Panašu, kad A. Danielis savo kūrinyje, išreikšdamas pagarbą XVI a. tapytojui Piteriui Breigeliui vyresniajam, nurodo ir į Thomaso Hobbeso “Leviataną” (1651 m.). Konkrečiai tai nuoroda į vieną iš Breigelio šedevrų “Dulle Griet” (apie 1564 m.) (Antverpeno Mayer van den Bergh muziejaus kolekcija), kuriame pagrindinis personažas – Dulle Griet – žvelgia į pragaro, personifikuoto kaip Leviatano veidas, burną.
Kaip XVI a. Breigelio paveikslai galėjo būti laikomi vaizdiniais populiariosios kultūros dokumentais, taip ir A. Danielio tripticho personažai yra paprasti XXI a. žmonės (kairiajame paveiksle matome turistus, dešiniajame – statybininkus), kurie visi staiga patiria kosminius neramumus, stipriai sutrikdančius jų gyvenimą.
Bulgarijoje A. Danielis buvo pripažintas kaip “menininkas, bendruomenės lyderis, kolega, mentorius, jis įsitvirtino kaip vienas svarbiausių meno atstovų, stūmusių bulgarų tapybą pirmyn XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje”. Kaip pažymėjo vienas geriausių tapytojo darbų žinovų, A. Danielis teigė ir tikėjo, kad menininkai turėtų sintetinti prasmę: “Ir jei neišmoksime sukurti prasmės, susintetinti prasmės sau ir kitiems, labai didelėms žmonių grupėms, tuomet ši egzistencija veikiau bus kažin kokia vegetacija”.
Kitus demokratijai ir laisvei grėsmę keliančius pavojus ir nelaimes – terorizmą, karą, vandalizmą ir kt. – piešinių serijoje Fears of a Museum Director (2014) su humoru pavaizdavo Flo Kasearu. Šios iš pažiūros komiškos scenos turi gilesnę prasmę – jomis, pasitelkiant žurnalistinių karikatūrų metodą, perteikiama baimė dėl ateities neapibrėžtumo, pavaizduojant ekstremalias ir katastrofiškas situacijas, kuriose galėtų atsidurti bet kuri viešoji ar privati institucija.
Nekritinio mąstymo ir susvetimėjimo pavojų tiksliai ir alegoriškai atvaizdavo Yannis Gaitis savo aliejumi ant medžio nutapytame paveiksle Yannis Gaitis: The Parade (1983). Čia pavaizduoti perpildymo, indoktrinacijos ir homogenizavimo principai, rodantys, kaip bendrumas virto linijine, susvetimėjusia persipinančiose eilėse stovinčių identiškų žmonių mase. Gaitis šią surambėjusią žmonių minią mums pristato su šlakeliu humoro, kad galėtume lengviau priimti tokį stulbinančiai vienodos socialinės sistemos atvaizdavimą.
Galiausiai neužtikrintumo jausmą pažadina Dan Wolgers darbas End of the public road (1995), kuriame žiūrovas gali atpažinti save, vairuojantį transporto priemonę, atsispindinčią ant kelio pabaigoje pastatyto metališko mėlyno kelio ženklo. Jei viešąjį kelią suprasime kaip metaforinį civilizacijos ir teisinės valstybės įvaizdį, tuomet šią nuotrauką galime laikyti dviprasmišku įspėjimu apie tai, ką galima pamatyti už teisinio tikrumo principo taikymo ribų.